Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos tik rusiškais rašmenimis – kirilica (liaudyje ši rašyba buvo vadinta „graždanka“). Lietuviai tokiam reikalavimui priešinosi. Šiuo laikotarpiu lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje, nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas.
Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų. Milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – knygnešiai.
Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. 1904 m. gegužės 7 dieną, specialiu caro administracijos įsaku, spaudos draudimas buvo panaikintas.
UNESCO knygnešystė įvertinta, kaip unikali ir pasaulyje neturinti atitikmenų veikla. Tai XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą