Šiandien – Verbų sekmadienis. Jis švenčiamas likus savaitei iki Velykų ir nuo jo prasideda Didžioji savaitė.
Paskutinėmis savaitės dienomis – didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Tačiau šiemet ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kiek kitaip. Nevažiuosime ir neeisime į svečius ar į bažnyčią, o liksime savo namuose. Šią tradiciją susiaurino pasaulį ir Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija.
Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Biblija pasakoja, kad Jėzus buvo pasitiktas jam po kojomis klojant palmių šakeles. Tačiau jau po kelių dienų ta pati minia jau reikalavo nukryžiavimo.
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo seno į bažnyčią buvo nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais", o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Verbų sekmadienis apipintas daugybe liaudiškų tikėjimų. Tikima, kad verba saugo nuo visokio blogio. Verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinami laukai. Kai kur gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Ja būdavo pasmilkoma užėjus audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
Senosios verbos sudeginamos – jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.
Pagal Jūratė Valančiūtė
ELTA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą